| | | 43. | Mama tu gera..
Mama tu švelni..
Mama tu esi,
puiki ir nuostabi.. | |  |
| | 42. | Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mus keliais ir klystkeliais neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą. | | |
| | 41. | Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto..
Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume..
Tu ateini iš ilgesio platybių krašto,
Apkloji liūdinti sušildančia skraiste
Ir norisi, kad jie - nebylus žodžiai,
Tūnoje mano viduje, pasiekt pasaulyje
Jautriausią širdį ir, kad išgirstum -
Aš myliu Tave. | | |
| | 40. | Šią džiugią dieną pas Tave skubu
Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais,
Man niekas kitas šiandien nesvarbu,
išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte. | | |
| |
| | 39. | Žmogaus gyvenimas -
Tai siekiai, išsipildymai, troškimai..
Bet du gyvenimus gyvena moteris,-
Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino.
Ji bėga, lekia - taip ir liks.
Per amžius buvo taip, kad be jos rankų
Nevalgė duonos nė viena šeima.
Tegul vien laimė jus aplanko, -
Būkit laiminga ir sveika. | | |
| | 38. | Mano mažytės dienos saulė anksti myluotos tarsi laukų purienos ryto rasa paklotos dar visiškai neilgas mano pačios takelis aš lyg lakštutė pilkas mažas mamos paukštelis.. | |  |
| | 37. | Žinau, brangioji mama
Tik prie tavo šono
Jaučiu gyvenimą gerą ir pilną džiaugsmo
| | |
| | 36. | Vaikai išaugo.
Tu dabar liūdi,
Kaip visos motinos, kad liūdi.
Vaikai, vaikai ...
Jie nori būti dideli
Ir džiaugtis nori jie vieni,
Ir dirbt vieni,
Ir verkti.
Tu nesisielok
Ir neklausinek ...
Ateis dar jie,
Tavi vaikai,
Kai ras ko gero
Tikro ir brangaus,
Su tavimi džiaugsmu pasidalint,
Ateis paverkti
Prie tavo krūtines
Net jeigu mirti teks anksciau
Negu tavi vaikai
Vėl taps vaikais,
Rami užmerk akis.
Ko tau jie nesuspėjo pasakyt -
Jie žemei pasakys
Ir tu vis vien girdėsi.
| | |
| | 35. | Už viską Tau dėkojam, Mama,
Tu mūsų laimę, džiaugsmas ir viltis.
Kai tu drauge, mums visad būna gera,
Ir niekad nebaisi jokia lemtis.
Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios
Galvelė glostė, gynė nuo skriaudų,
Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas
Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
| | |
| | 34. | Tu vėl liūdna, brangioji Mama,
širdy Tau vėlei neramu.
Galbut ir vėl Tau širdį skauda
Dėl savo augančių vaikų.
Neverk suprantame jau, Mama,
Ka reiškia žodis "nedaryk"
Ir kartais, kaip sunku bebūtų,
Tu skausmo ašarą nuryk.
Dėkojam Tau, brangioji Mama,
Už tai, kad Tu buvai griežta,
Kad viską mums seniai atleidai
Ir dar už tai, kad Tu - Mama.
| | |
| | 33. | Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom
Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų.
Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai,
Kad sugrižt galėtum, kai mums neramu.
Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom,
Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies.
šiandien Tau gėliu mes puokštę dovanojam
Ir ilgiausiu metų norim palinket.
Tu tik viena mieloji
Per naktį vis nemiegojai
Ir laukei kad užaugsiu
Tau pasidžiaugt ...
O metai vis skubėjo,
Visi vaikai išejo
Tau liko tik vienatvė
Ir ilgesys.
| | |
| | 32. | Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį
Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti
Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot
Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
| | |
| | 31. | Tau mamyte, dėkoju už viską:
Už gerumą, už ta rūpestėlį.
Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska,
Tiktai šalna širdies nesugėlė.
Kaip gerai, kad esi tu pasauly,
Kad galiu prie Taves prisiglausti,
Tu ? vienintelė moki suprasti,
Tu ? vienintelė moki atjausti.
| | |
| | 30. | Prigeso žydros akys. Pasenai.
Sunku gyvent ir but vienai.
Sunku prie karvės ir daržuos
Skarelė apsirišk ir atvažiuok .
Mums reikia tavo rankų ir širdies, -
pušynai neilgai liūdės.
O jei palikti bus sunku,
Tai atsivežk miškus, laukus,
Dangaus reželį virš trobos,
Ryšelį tarmiškos kalbos ..
| | |
| | 29. | Praeina metai, kaip šešeliai nykus,
Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė,
Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus,
Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie ...
žmogaus širdie, ant amžinojo kelio,
Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų !
Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio,
O nebijai nei vėtrų, nei žaibų.
Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė
Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies,
Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė
Kol amžių ryto saulė patekės.
| | |
| | 28. | Pažvelk, mamyt, pro langa -
Tyliai žvaigždės krenta,
Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų
Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus
Te širdyje Tau būna lengva
Ir skaidru.
| | |
| | 27. | Nuo žemės delno kyla žalias daigas,
Viršum galvos ? padangių žydruma.
Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas,
Tave ir saulę šaukdamas "Mama".
Tu man sakau, tu man kartoji, mama:
Yra keliai, keleliai ir takai,
Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą,
Ateina žmones - dideli vaikai.
| | |
| | 26. | Numegzk man
Margą pirštinėlę,
Apskleisk gėlėtą skarelę...
Dar daugel metų,
Sengalvėle,
žydėki mums obelėle !
| | |
| | 25. | Nejaugi tau septyniasdešimt, mama,
Nejaugi tiek jau nuvedė takai ?
Kiek kartu aušros aušo, naktys temo
Nejaugi tavo jau žili plaukai.
| | |
| |
| | 24. | Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum,
Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos..
Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai,
Tavo namų šilumos neblaško niekados. | | |
| |
Draugystė
