| | | 212. | Atsibus tavo širdutėje meilė, po daug nemiegotų naktų.. gal norėsi sugrįžti - mylėti, bet tada viskas bus per vėlu... | |  |
| | 211. | Tu manes mylėt nenori, tau mano meilė svetima, mylėk, brangusis ką tik nori, bet aš mylėsiu tik tave.. | | |
| | 210. | Tu nepyk, kad mano lūpose žodžių per maža, kad tylėjimą mėgstu ir aš, ir atmink, kad ne lūpose meilė tikroji juk liepsnoti be žodžių dar gali širdis. | | |
| | 209. | Visi esame angelai tik su vienu sparnu. Norėdami skristi privalome apsikabinti. | | |
| |
| | 208. | Kai rytmetinė saulė pateka nuo rūko, o visą grožį gaubia dar rasa. Aš tau, mažuti, atnešu ant rankų, meilę tyrą, kurios viduj:tik tu ir aš.. | | |
| | 207. | Kai švelnios lūpos karštų bučinių tik geis.. Kai noras mylėti ir būti mylimam be proto daug ką reikš.. Sakyk, kad myli tu karštai mane Ir aš surasiu vietos savo širdyje.. | | |
| | 206. | Tu neliūdėk, nes aš šalia. O kai manęs nėra, yra žvaigždė kuri tau spindi! Todėl šypsokis, nes niekada nebūni viena! | | |
| | 205. | Meilė-ne rudenio lapas, ne alyvos žiedelis trapus, jei ją galima skinti ir mesti ant tako, ji ne ta, kurios ieško žmogus. | | |
| | 204. | Krinta baltos snaigės lyg pūkai,
švelniai prisiglaudęs "myliu" pasakei
Ir staiga nuleki.. "pasivyk" šauki
Balto sniego gniužtę į mane meti.
Aš tave vejuosi, blaškosi širdis
Ką jaučiu svajose, lūpos pasakys
Paveju, sugaunu, ir apkabinu.
Mylimą ir jauną prie širdies glaudžiu
Ir balta alėja, einam mes vieni
Lūpos susilieja meilės bučiny. | | |
| | 203. | Meilė-skaudus dalykas, meilė-beprotiškai graži, su meile teks ir tau kovoti, nes nemylėti negali. Su šv. Valentino diena. | | |
| | 202. | Šią gražią progą noriu padėkoti, kad esi, nes man iš tiesų tai labai daug reiškia. Labai tikiuosi, kad ir toliau taip pat sėkmingai būsi mano gyvenime. Būtent to, gana egoistiškai ir norėčiau Tau palinkėti. | | |
| | 201. | Noriu gyventi, tikėti, mylėti. Noriu užmiršti, ką reiškia kentėti. Trokštu svajones matyti realybėj. | | |
| | 200. | Aš pabūsiu lietum, kai tau širdį skaudės, kad galėčiau nuplaut dalį tavo rimties. Ateisiu, tik lauk, jei ir niekas nekvies, tau atnešiu lietaus ir truputį nakties. | | |
| | 199. | Aistringo vandenyno fantastiškam dugne. Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk. Neperleisk niekam. Sunaikink mane, tik leisk bent akimirkai nušvisti tuo, ką turiu ir ko neturiu. Kaip savo kūdikį mane išvystyk, pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių... | | |
| | 198. | Noriu būti ugnim, noriu būti liepsna, bet bijau tiktai to, kad nenudegint tavęs, Noriu būti gėle, tau žydėt spalvomis, tik bijau vėl ir vėl, kad lapeliai nukris.. Noriu būti žvaigžde, aukščiausia danguj, bet bijau, kad naktį mums nebus pakeliui.. Noriu būt širdim, mylėt visada, bet bijau vienumos ir tavęs netekt.. | | |
| | 197. | Įsimylėti - tai lyg nuvalyti dulkes nuo pilkos kasdienybės - viskas nušvinta ryškesnėm spalvom. Tad Valentino dienos proga linkiu, kad tos dulkės nespėtų nusėsti !!! | | |
| | 196. | Meilė - nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose.
(V.Hugo) | | |
| | 195. | Gamtos karūna yra meilė. Ji kuria skirtumus tarp visų būtybių, tarsi norėdama viską į save sugerti; ji viską išskiria, kad vėl viską sujungtų. Keli lašeliai iš meilės taurės atlygina visą kupiną kančių ir rūpesčių gyvenimą. | | |
| | 194. | Guli lovoj žmogeliukas, kurio vardas Angeliukas
Turi lūpas jis gražias nebučiuotas ir švelnias.
Jis nubėgtų 100 mylių, kad ištartų žodį Myliu.. | | |
| |
| | 193. | Laikas atšaldo ir niekina mažą meilę, tačiau didina ir stiprina didelę, panašiai kaip vėjas kad gesina žvakę, bet įpučia gaisro liepsną. | | |
| |
Draugystė
