| | | 188. | Kažkas nusineša metus,
Svaigius kaip jūra ir greitus kaip vėjas.
Kažkas nusineša metus,
Žalius ir žydinčius kaip vasara.
Kažkas negrįžtamai nusineša džiaugsmus,
Skausmus ir lūkesčius,
Neleisdamas sustoti ir palikdamas tik vieną kelią-
Į GYVENIMĄ.. | |   |
| | 187. | Ši diena skirta tik tau,
Šią dieną švęski tik tu,
Ši diena tau pati brangiausia,
Šią dieną prisimink visada.
Su gimimo diena! | | |
| | 186. | Einam kartu per žemės akmenuotą kelią,-
Ne kartą plovė ašaros akis,
Galbūt, todėl ir smilkiniai jau bąla,
Ir plaka nerami širdis.
Bet neliūdėkit, kad metai plasnoja
Tarytum paukščiai į šiltus kraštus,
Naują jėgą jie dovanoja.
O dienos verčia štai naujus lapus..
Tegul jos būna saulėtos ir šviesios,
Be debesėlių, be pilkų audrų
Ir laimę rankų Jums išties,
Eis su Jumis gyvenimo keliu. | | |
| | 185. | Rieda saulytė takučiu su torčiuku ant pečių,
Štai metukų jau ir du,
Su saulyte eis kartu,
Tad užpūskit žvakutes,
Jos išpildys svajones..
Su Gimtadieniu.. | | |
| |
| | 184. | Žmogus amžinai eina į laimę.
Tegul tavasis laimės žiburys
Buna labai aukštai, sunkiai pasiekiamas.
Bet ryškus ir nedūžtantis..
Gyvenimas gražus!..
Tik reikia pro ašaras šypsotis,
Gyvenimą skaityk...
Kaip brangų laišką
Ir viską jam kaip draugui atiduok. | | |
| | 183. | Linkiu Tau (Vardas) iš savo gyvenimo, skinti tik gražiausius žiedus. Gyvenk taip, kad kas nors lauktų, kad būtų pas ką skubėti iš toli, kad kas paguostų, vardu pašauktų, kad akys, o ne žvaigždės šviestų tau gyvenimo kely.. | | |
| | 182. | Dar neilgai-
Tik ((20)) metų tavo akių gelmėse degė,
Saulelydžio liepsnos ir rytmečio rasos.
Tik ((20)) pavasarių-
Tau dainavo parskridę paukščiai ir čiurleno upeliai,
O alyvos ir debesys barstė ružavą sniegą.
Dar tik ((20)) metų-
Tau po kojomis skambėjo skaidriausios rasos.
20 pavasarių-
Tau ant lūpų lašėjo teviškės lūpų medus.
Dar neilgai..
Dar tik ((20)) metų! | | |
| | 181. | Gyvenimas niekad nebūna lengvas
Ypač tokiu jis tampa tada,
Kai uždarai vaikystės pasaulio vartus,
Ir atsiduri ant gyvenimo laiptų,
O aplink tiek daug nežinios, o tu toks mažas..
Gimei, užaugai, o dabar - mylėk!
Mylėk gyvenimą, draugus ir tiesą.. | | |
| | 180. | Būk nerimo pilna ir laimės
Būk paprasta, pilna tiesos,
Būk graži,kaip ryto kaimas
Tylus, nesugirdytas rasos,
Būk saule, ežere skaidriam,
Į aušrą skrisk, iš jos parlėki
Gera žmonėms būk ir laukams
Gyvenime alsuok ir jį mylėk. | | |
| | 179. | Tu girdi? Tai verkia pamirštos lėlės. Vaikystė prabėgo seniai, nesugrįžtamai..
Tau ((18))-lika. Tik pagalvok, ((18))-liktą vasara praverė duris..
Būk švelni ir laiminga, nuoširdi ir gera.
Te linksmumo nestinga niekada, niekada. | | |
| | 178. | Tau šiandien palinkėti norėtųs..
Daug džiaugsmo, laimės ir jėgų.
Tegul pildosi viltys žadėtos, svajotos.
Tegul niekad netrūksta draugų. | | |
| | 177. | Į tavo gyvenimo taurę įkrito 18-tasis lašas.
Lai jis būna kuo tyresnis, kuo skaidresnis,
Teatneša kuo daugiau džiaugsmo akimirkų, vien tik laimę.
Tavo jaunatviškame gyvenime lai niekada nenutyla skardus juokas
Iš lūpų neišnyksta žavi šypsena ir visur tave lydi tik gėris. | | |
| | 176. | Pagirdyk medžius, kai šauks iš karščio
Ir jūrą atpažink rudens laše-
Tik liūdesio nereikia garsiai šaukti
Nereikia saulės liūdinti nakčia
Nereikia gimt kas dieną, kas minutę,
Ir savyje išsaugoti kitus,
Tegul pro šalį dienos nepradunda
Tegul ilgesnės būna už metus. | | |
| | 175. | Kad suprastum dangų
Reikia gulbe būti,
Kad suprastum jūrą
Būti žuvimi,
Kad suprastum žemę
Reikia grūdu būti,
Kad suprastum žmogų
Būti žmogumi! | | |
| | 174. | Aš tau duosiu rudenį,-
Neimk, sakyk man vasara dar nepabodo,
Duosiu tau vėjo gūsį,-
Jo neimki, juk tau ir žolės šlamesio užtenka,
Duosiu tau ((18))-tus metus,-
Nesakyk, kad nereikia, tai ne ruduo - negrįš.
Tai ne vėjo gūsis,-
Neūžaus po langai baltos žiemos vakarais,
Ir deja tai ne žolės šlamesys,
Nuaidės ir daugiau nebegrįš. | | |
| | 173. | Taip nesenai tu pievomis bėgiojai
Basa, vienplauke galvele,
Šiandien tau ((16))-lika suėjo
Ir atsisveikinai su vaikyste.
Tau prieš akis dar daug takų, takelių
Sustoti ir ne ten pasukt gali,
Bet visų svarbiausia nors ir praradus savo kelią,
Visada išlikti žmogumi. | | |
| | 172. | Būk žvaigžde,-
Kad kiekvienas ištiesęs rankas,
Nuskinti tavęs nepajėgtų.
Būk liepsna,-
Kad palietus nudegtų rankas,
O paskui dar ilgai perštėtų.
Būk vanduo,-
Kad jį ne kiekvienas
Supurvintom kojom perbristų.
Būk žiema ir vanduo,-
Kad paskui savo skausmą apgintum.
Saule būk,-
Kad galėtum šviesa dalintis. | | |
| | 171. | Sveika sutinkant jubiliejų, kurio taip laukėme visi
Tegul jis būna mūsų visų šventė, kurie Tau esam artimi
Ir neaplenkia jis nei vieno, kurie yra Tau ištikimi
Šia proga prisiminki ir kitus, kurie tau brangūs iš tiesų
O mes Tau norim palinkėti laimės, džiaugsmo,
Kad visuomet širdy išliktum tu jauna,
Kad viskas šiam gyvenime Tau išsipildytų dar ateityje. | | |
| | 170. | Tau jau ((17))-lika,
Bet viskas dar tik prasideda.
Daug kartu sužydės alyvos,
Daug kartu nusijuoks pavasariai.
Tad neskubėk pabėgti nuo vaikystės,
Nes tau tik ((17))-lika. | | |
| |
| | 169. | Būk ta, kurios rankos laiko pasauli.
Kurios širdis sušildo žemę.
Kurios daina įsako mylėti.
Kurios žodis įsako gyventi.
Būk šviesa, kurioje viskas auga.
Būk daina, kurią visi dainuoja.
Būk tiesa, kurios trokšta visas pasaulis. | | |
| |
Draugystė
