SMS tekstai » Nusivylimo

www.sveikinimai.com Gimtadienio sveikinimai Gimtadienio atvirukai (dovanos) Gimtadienio atvirukai (kiti)



Sveikinimai.com » SMS tekstai » Nusivylimo

Atvirukai

Gimtadienis

Draugai

Šventės

Linksmi

Meilė

Gėlės

Gyvūnai

Įvairūs

Gamta

Sveikinimai

Draugystė

Gimtadienis

Mamos dienai

Meilės

Posakiai

Susipykus

Mokykla

Kalėdos

Nauji metai

Velykos

Vestuvės

Tėvo dienai

Su pavasariu

Moters dienai

SMS tekstai

Labas rytas

Labos nakties

Juokingos

Apgaulingos

Įžeidžiančios

Liaudies išmintis

Meilės

Nusivylimo

Angliški

Suaugusiems

Kiti

Tostai

Vestuvių

Įvairūs

Draugai

Receptai

Sapnininkas

Facebook

| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 | 6 | Toliau >

225.	Vieną kart atrodo tu visiškai esi įsimylėjęs, bet taip nėra, ir nebus. Kaip gi šį jausmą pavadint? - Meilės žaidimu..


224.	Vis naktim galvoju, Gal nereikėjo iš vis tavęs pažinot?.. Bet mano širdis sako, kad reikėjo. Aš tuo netikiu.. Bet turbūt yra taip: Mano širdis myli, O tavo širdis tyli..


223.	Nebemyli manes niekas.. :( Esu laisva kaip paukštis, kuris neranda sau vietos, skraido dangum ir nemato koks gražus tas pasaulis, bet jei jis atrastų tave.. laimę.. meilę.. džiaugsmą.. tuomet būtų šio gyvenimo prasmė, bet dabar as tik paukštis, be gyvenimo ir toks pats laisvas ir vienišas.. Pasiklydęs ir atstumtas..


222.	Bet jeigu mums jau nieko nebeišeis ir jei tava širdis manęs jau nebeįsileis, leisk paskutinį kartą pabučiuot, apkabint ir savyje tyliai numirt..




221.	Šaltas ir vėlyvas rudens vakaras.. Ir jau nebėra tavęs šalia.. Man baisu ir šalta be tavęs.. Kai nėra tavęs jau.. Kodėl tu palikai mane vieną tamsiam ir šaltam kambary?


220.	Pamiršau jau tave.. Nebežinau kas tu esi.. Jau nebėra tos meilės, kurią jaučiau tau.. Tu man jau niekas.. Kažkada mylėjau tave, bet dabar jau nebe.. Tu mane labai įskaudinai todėl ir dingo meilė tau..


219.	Verkiau, klupau, bet atsistojau. Suradau jėgų pasipriešint tau. Įveikti tave. Dabar aš kita, pakeitei manę, nebesu ta naivi, jautri mergaitė. O tu dar klausei: Kas tau? Aš atsakiau: pats mane tokia pavertei,- bejausme.


218.	Žinau, kad tu nepatikėsi, bet aš verkiu.. ir nenustosiu verkti, nes man be galo sunku..


217.	Akys, kurios visada išliks manyje.. Rankos, kurias jausiu savosiose.. Lūpos, kurių neliečiau, bijodama ir vėl būti kaip visos Tavyje.. Sužaidžiam ir numetam.. Nereikia man vilčių, mažą turiu savyje.. Keista, jausmas seniai turėjo išnykti, O pažiūrėk - su diena jis vis didėja.. Noriu, kad Tu išeitum iš sapnų.. Iš nerealių svajonių.. Noriu pamiršt Tave ir apgaut save..


216.	Kaip vis dėlto yra sunku mylėti.. Mylėti tylint, be žodžių.. Kasdien galvoti apie tą nuostabų žmogutį, kuris sujaukia tavo mintis, sieloje sukelia visišką sumaištį.. Kai yra taip arti, o kartu taip beprotiškai toli.. Dėl kurio tu galėtum padaryti tiek daug.. Dėl kurio išgyveni, verki - jei jam nesiseka, džiaugiesi - kai sekasi.. Bet NIEKADA negali balsu ištarti: -"AŠ TAVE MYLIU!" O juk taip kartais to norisi..


215.	Kaip kam graži, Kaip kam naudinga. Kaip kam kaip daiktas reikalinga. Aš tau daviau jausmus su žodžiais, O tu skynei meilę su šaknim, Dažei gyvenimą mano viltim.


214.	Lapas.. Jis baltas ir su langeliais.. Matau raštą.. Jis juodas.. Matos drebančia ranka rašyta.. Gal rašė skubėdamas.. Gal susijaudinęs.. O gal išsigandęs.. O gal nusivylusiu gyvenimu.. Jis žiaurus, negailestingas.. Bet mes toki sukuriam ir padarom.. Neneik tiesos.. Žmogus yra Dievas.. Kaip ir Tu ar Aš..


213.	Aš maniau, kad tai sapnas, Bet tai tebuvo tavo kuriamas miražas.. Nemačiau nieko, tik tave, Jaučiau tik saulę širdyje.. Dėl tavęs aš apakau, Tik dėl tavęs akla buvau.. Dabar man reikia tavęs kaip niekada.. Tavęs man rekia kaip saulės naktyje.. Nors išsiskyrė mūsų keliai, Tavęs man reikės amžinai..


212.	Vėl verkiu.. taip, kaip uż lango lyja.. didelės skaidrios ašaros rieda skruostu.. deginanti, karti vandens srovė.. taip išeina viltis...palieka mane viena paskesti liūdesyje.. žinau, kad negrįši.. nepašauksi manęs vardu.. niekada.. daugiau niekada..


211.	Skausmas plėšo širdį, Galvoje rutina Ir nieks mane negirdi, Tavęs nėra šalia.. Man norisi šaukti, rėkti, bėgti, Ilgiau nebegaliu kentelėti. Jei manęs tu neišgirsi, Galiu aš išprotėti.


210.	Vienintelis žodis - myliu, Daugiau ištart to nebegaliu. Ar eiti taku, kuris man toli, Nutolęs nuo pievų žaliųjų Iki tavųjų namų, jei daugiau nebegaliu..


209.	Kai tau pasakiau aš myliu Tu staiga prabylai, Kam tu mane myli, Jei aš toks esu.. Keistas tu kažkoks man rodos, Neįdomūs žodžiai mano. Kam sakyti myliu, Jei tu išeini ir amžiais tyli. Viską tu baigi žodžiu myliu, Išsigąsti ir vėl tu tyli, Nusibodai tu man visiškai, Bet juk aš tave myliu..


208.	Norėčiau mirti, viską palikti. Nors būtų geriau, tiek man, tiek ir tau. Nebeliktų manęs, nebeliktų to skausmo, Ir nebeliktų tau, to meilės jausmo..


207.	Pražys gėlės, Bet aš liūdėsiu.. Aplink skraidys vien meilės strėlės, Bet as nei vienos jos neturėsiu.. Ir susitaikyt aš turiu, su vienatve ir laukimu..




206.	Ir vėl aš patikėjau.. Patikėjau meile, patikėjau, kad galiu būti laiminga. O dabar kenčiu, ašaros temdo akis ir vėl norisi mirti. Imu gailėti savęs, nejau aš negaliu būti laiminga? O dabar ir vėl viena.. Nėra vilties, nieko nėra šalia.. tik ašaros, skausmas ir svajonės. Ir taip visada.. Tuščias kambarys, tylintis telefonas, muzika priverčianti verkti. Tikėti laime nebeturiu jėgų, viską jau ištvėriau ir nebenoriu daugiau. Jei nesu verta būti laiminga, tai prašau, leisk man mirti..


205.	Bet gaila, kad svajonė išblėso ir vėl dangus pravirko jog aš apsigavau. Bet gaila, kad vėl tikėjau tavim ir savo viltim. Skaudu, kad vėlei esu viena tokia maža, liūdna su skaudžia daina širdy pravirko siela mana. Kas ją paguos? Kas nuramins? Jei ne tu, kurį myliu..


204.	Atrodo nieko nebelieka, tik ašaros akyse. Kam kentėti sudužusę meilę, Geriau išeisiu, nebegrįšiu. Nors niekam netrukdysiu..


203.	Negaunu nieko, nei iš pasaulio nei iš savęs pačios. Tai kam bekvėpuoti? Laimė vistiek neateis. Pasakysiu tiek, kiek žinau, Bet šiandien viską pamiršau. Tu man leidai, nes Tau nerūpi. Ar ne? Kam beklausti - niekam. Pagalvosiu apie tai, kas man vakar buvo šlykstu. Ar aš keičiuosi? Ir vėl negausiu meilės, nes ji man kitokia. Ji man kita, ji mums skirtinga. O man ypač. Užmerksiu akis, ir vel slapčia vilsiuosi nebeatsibusti. Bent ne rytoj. Prašau..?


202.	Nežinau ką reiškia gyventi, ką reiskia meilė.. Suprasiu tada, kada tą meilę rasiu.. O gyvenimas bus nepastebimai praėjęs..


201.	Pasaulis žiaurus jei mes jame esame žiaurūs, tad likim draugais ir padarysim pasaulį nors truputį geresniu..


200.	Skaudu praradus.. Džiugu tą gauti, ko neturėjęs nematysi koks gražus šis gyvenimas, bet dėja pilnas neapykantos ir skausmo, tokį gyvenimą mes patys pasirinkom..


199.	Tikėjau, kad galiu išskristi kartu su paukščiais rugsėjo vidury, bet kodėl pirmasis šerksne, kodėl sparnus man pakirpai? Svajojau, kad galiu turėti tarp rankų širdį ir tikrus draugus, bet o kodėl birželio karšti, kodėl net jų nepalikai? Ir vėl einu tuščia gatve tolyn, kur dūžta svajos, bet nesvarbu, aš suprantu - neturint nieko, neskaudu praradus..


198.	Gyvenime vieniems svajotojams paklūsta pačios fantastiškiausios svajonės per labai trumpą laiko tarpą, o kitiems, - tenka svajonę nešiotis savo širdyje visą gyvenimą, - taip ir neišsipildžius..


197.	Nereikia nieko, nereikia Nei tos meilės, Nei tavo jausmų. Aš pamiršiu, ištrinsiu tave, Kad ir kaip tai būtų sunku..


196.	Žvarbus šiaurys Mano plaukus velia užkritusius ant ašarotų akių, Sujaukia mintis ir varo iš proto. Prisiglaudus prie medžio bandau išsilieti. Ką turiu savoj širdy. Jaučiuosi tokią bejėgė Ir išsigandusi stipriai Kaip ta drebulė vidury kiemo Viena ir vis drebanti kažko..


195.	Tą vėsią rudenio naktį, Dangus graudžiai pravirko. Nebuvo nei žvaigždžių, nei mėnulio. Tik pilnas ašarų dangus. Tada verkė dangus su manim Ir manęs saulė nešildė. Tą vėsią rudenio naktį Tu palikai mane. Aš vis verkiu Ir bandau suprasti kodėl, Bet noriu tik vieno, kad grįžtum..


194.	Buvau naivi, tikėjau, ką sakai, Bet supratau kokia tiesa karti. Esu stipri, tvirta, turiu jėgų. Matai? Ir atsitiesiu, būsiu savimi. Kartojai PAŽADU, sakei bus kaip geidžiu, Bet kodėl nebepaisai mano norų? Ar aš per prasta? Gal myli silpnai? Ar jau visai su protu susipykai?


193.	Verkiu.. Neturiu aš ko nekęst, tik savęs. Prašau neteisk manęs. Atrodo viskas pasakyta, gyvenimo klaida kaip užsakyta. Negaliu, o gal nenoriu pamiršt tų vasaros dienų, popiečių ir vakarų. Praleistų akimirkų, tų ašarų sūrių. Tolyn, kur vedė meilė..


192.	Ryta atsikelusi pamačiau Tave, Tu žiūrėjai į manas akis. Mano lūpose atsirado šypsena, Kol Tu nepasakei „Palieku Tave“ ;(


191.	Tikėjau, mylėjau Kol akis atvėriau. Pamačiau ir supratau Laikas jau praėjo. Krito rožės žiedai Šaltos snaigės supos. Mano širdis sustingo Ir nuo tavęs nusisuko. Tavo žinutės plačiam ekrane Sako, kad tiki jog meilė yra. Tavo žvilgsnis, šypsnis veide Dar sako jog nori matyti mane. Mano gyvenimo spalvos pradingo Liko tik juoda ir balta. Tačiau ir ašaros jau neberieda, Nes pasaulį paliko šviesa.


190.	Nenoriu liūdėti, kentėti, mylėti, Nenoriu matyti ir kely sutikti.. Nenoriu šnekėti, kalbėti ar rėkti, Nenoriu būčiuoti, tik noriu dar kartą Užrišti, ir dar katą širdy paskandinti..


189.	Kai norėsi verkti - virsiu ašara tylia, Kai norėsi juoktis - būsiu tavo šypsena, Kai norėsi mylėti - būsiu tau aistra, Kai norų nebeturėsi būsiu aš šalia, Tuo suprasi kaip myliu aš tave..


188.	Tu manei, kad buvo lengva tave pamiršti.. Paslėpti tą meilę kurią tau kažkada jaučiau.. Tą troškimą būti kartu.. Bet tu dabar nežinai, kaip yra sunku užgniaužti pyktį savyje.. Nes jis kiekvieną dieną darosi vis didesnis ir didesnis..


187.	Tau buvo viskas galima, net mane palikti, įskaudinti.. Ir po to vėl žaisti mano jausmais.. Manei, kad tai tęsis amžinybę, bet ne... Baigiau tą tavo skaudų žaidimą su mano jausmais.. Viską, kas buvo susiję su tavim..


186.	Kai galėjau būti su tavimi nevertinau viso ką turėjau.. Dabar jau Tu su kita, ir tik tai sužinojusi supratau, kad myliu tave.. Nevertinau ką turėjau, dabar kenčiu. Myliu tave, bet mes jau nebebūsime kartu..